šarkuitis

šárkuitis sm. (1) Vkš šarkų jauniklis, šarkiukas: Iškriuškiat iš lizdo šárkuičius – šarka vištyčius gaudo KlvrŽ. Šarkuičius mačiau lakstant Yl. Aš jemu tus šárkuičius iš tų kinių Klk.

◊ gyvaĩs šárkuičiais šìkti vlg. labai vargti: Palauk palauk, numirs motina – da šìksiat gyvaĩs šárkuičiais! Trk.

kaĩp šárkuitis apie ką liesą, mažą, smulkų: Sudžiūvęs kaĩp šárkuitis DūnŽ.